22/01/2025
Vein karta, ėjau i žygi aplink tuoki laba graži ežera Žemaitijuo. Žygis bov tuoks nejoukyngs verš 30 kiluometrų. Pradžiuo eino, vesks faine, saulelė šveit, paukštele pypaun, o aš eino sau linksma. Ale vidurį žygiaus skrundis pradieje tep smarke skaudiet, teik skaud ka vuos kuojes galiejau pavelkt. Kikveins žingsnis bov kap kuoke bausmie. Galvuoju: „Nu, kap reks tu finiša paseikt…“
Po kelių valundų pagaliau šep ne tep parėjau atgal i kaima, ten mumis vesus žygeivius kveite i sporta sale mokykluo. Sak ateiket bus žaidemu i vėliau šuoke. Vesi žygeive džiaugies, o aš nabage vuos pastuovo, teik tas skrundis bov įsiskaudiejes, ni api juokius šuokius negaliejau pagalvuot. Bet gile širdelie noriejau prisijungt pri visu.
Kumet grįžau numei pirmiausiu taikymu kritau i luova, nes nu daugiau niek keta nenoriejau, kap tik tas prigolte. Ale mam šauk iš vertoves: „Ateik valgyt vakarienes! “Jezau galvuoju, aš net vondens negalio praryt, kuoke dar vakariene”. Mam bov privėrusi burokieliu sriubuos katila. Garoun bliūds panuosie padiets, kvaps tuoks skanus, nu galvuoju pakaštavuoso.
Puora šaukštų pasrėbiau i jauto kap akys prašveisie, skrundis tik rimst. Susrėbiau bliūdą, įsipyliau da veina. Ta srioba tuoke šeldunti, gydunti, kad net nuotaika i ta pasitaise! Viel pasijutau pelna energijas i pagalvuojau ka visa dar suspieso ir i tus šuokius mokykluo nuliekte.
Greita susiruošiau, nulėkiau atgal pas žygeivius. Sudalyvavau žaidimus, pasišuokau, linksma pabuvau lyg niekor niek kad nebūtom nutėke!
Dar i šio deina prisymeno, kap ta mamas srioba muni pagyde. Nu ana tekra yr stebuklings dalyks, pats geriausis vaists ❤️