25/05/2026
Turiu kai ką, kas mano sąžinę graužia jau kelias savaites... kas liks su manimi turbūt visam. Nes vis prasibudusi, pirmas dalykas apie ką pagalvoju. Kartais net ir sapnuoju panašias situacijas. Vis sulaukusi žinutės, mintis pirma- negi vėl.... pamatau komentarą, bijau kad tai ne bus TA situacija. Ar kai manęs paklausia, kaip laikausi, dvejoju pasakoti ar tieisog pasakyti "gerai".
Aš nuvyliau klientę. Bet labiausiai, save...
Dabar kad atsistatyčiau pasitikėjimą savimi, net nežinau ko imtis. Nes vis noriu kažką įkelti, kažką papasakoti, parodyti, ir vis prisimenu tą atvejį kuris stabdo.
Kuris man ant širdies kaip kokia atvira žaizda.
Istorija tokia.
Įsidienojus, laikas sutepti savaitgalio tortus. Tepu ir tepu. Mango pasifloro, čia maskarponės bentukams, snikeriukų eilė, vyšnias pistacijai dedu ir taip toliau. Visus jau surinkau. Ateina penktadienio rytas, tortų dekoro metas. Dekoruoju visus iš eilės atsiėmimo laikų tvarka. Prisimenu, kiek mangų įdaro dėjau į tortą, kaip snikeriuko riešutus vakar kapojau. Prisimenu ir kaip grietinėlę plakiau.
Šeštadienio rytas. Laikas atiduoti likusius savaitgalio užsakymus.
Maždaug 8-9val ryto kai pamačiau žinutę. Dar dabar atrodo jaučiu tą šleikštulį ir galvos svaigimą.
Klientės žinutė, kuri skambėjo panašiai: (rašyta iš vakar nakties)
"Laba diena, noriu pasidalinti nusivylimu. Išvaizda super, tačiau prapjovus, biskvito kraštai buvo pridegę, niekas jo nevalgė. Buvo gėda, ir labai nesmagu."
Perskaičius viskas ėmė suktis, žemė tarsi prasmego, o emocijos ėmė viršų. Todėl tą dieną vyras ir išnešiojo visus desertus klientams, nes mano veidas buvo raudonesnis nei pomidoro.
Pasiteisinimų net neieškojau, nes o ką čia rasi? Ieškojau tik sprendimo. Klausiau gal kitai progai galiu padovanoti, ir pan., bet priėjome bendro sprendimo- grąžinti pinigus ir judėti toliau. Tačiau man ne grąžinti pinigai yra problema. O mano savijauta, nes dirbti reikia toliau.
Visą likusį savaitgalį praleidau galvodama, kaip sutepiau tą tortą. Ir nors trenk per galvą, neatsimenu. Matau vaizdą visų, bet tik ne šio... ir iki pat dabar, kai jau praėjo dvi savaitės, niekaip nesuprantu, kas įvyko, kad neturiu šio vaizdinio... neatsimenu kaip laikyčiau biskvitus rankose, ar kaip kremą sluoksniuočiau.
Per laiką buvo šios situacijos mintys prislopusios, tačiau pamačius grupėje anonimo postą ieškančio torto šventei, žinoma, kaip visada pereinu per komentarus. Uždedu širdeles ant mane pažįmėjusiu klienčių (ačiū labai joms ❤️), ir randu vieną, kuri rašė išbandžiusi keletą kepėjų gaminių, tačiau mano jai patiko labiausiai. Ir pamatau atsaką į jos komentarą... kuris teigia absoliučiai priešingai, kad nusivylė manimi. Ir kadangi to komentaro savininkas pasislėpęs po anonimu, nežinau ar tai ir yra ką jums pasipasakojau, ar ne, bet žaizdos tai tikrai negydo. Ir prašau, jeigu kas nors kadanors bus ne taip kaip turėtu būti, parašykit, kad ir kaip tai būtų nesmagu.
Dalykai nepasimiršta, o lieka kaip randai, visam gyvenimui turbūt.
Tam, kad pasimokytum ir dar kartą tos pačios klaidos nekartotum...
