07/10/2026
Po ilgų, bet velniškai gerų klajonių po Šiaurę – pagaliau namie!
Sakyti, kad įspūdžių daug – kaip ir nieko nepasakyti. Šiaurė tokia tiršta vaizdinių ir patyrimų, kad jokie kameros megapikseliai ar žodžiai neperteikia to : nuo atšiaurių plynaukščių su alpine dykuma ir tundra iki galingų kalnagūbrių, iš kurių virsta nerealaus smaragdo spalvos ledynų upės.
Pervažiavę tas plynaukštes ir perkopę kalnagūbrius nusileidom į Hornindal slėnį prie giliausio Europos ežero (540 m!) ir... pataikėm tiesiai į tikrą aludarių rojų.
Čia alus daromas kone kiekvienoje troboje, ir taip – jau šimtmečius. Prie sodybų iškart atpažinsi aludarystės vietas: seni židiniai, milžiniški kabantys variniai katilai, o kai kurie tam skirti rąstiniai namai stovi dar nuo XVI amžiaus. Mums, mačiusiems tiek istorinių lūžių ir karų, protu sunkiai suvokiama matyti sodybas, kur ta pati giminė ūkininkauja keliolika kartų iš eilės.
Aludarystės tradicija Norvegijoje neapsiriboja tiesiog gėrimo technologijos išlaikymu–alus - tai bendruomenės klijai. Tuo įsitikinom „Opskåke“ šventėje (tokios jų tradicinės koštuvės, kai jaunu alumi vaišinami kaimynai). Aplankėm du vietinius aludarius: trobos sausakimšos kaimynų ir festivalio svečių, stalai lūžta nuo vaišių, liejasi jaunas alus, o kalnų papėdėje aidi juokas, šurmulys ir tradicinio dambrelio garsai.
Prasminga buvo patirti ir alaus darymą tokioje aplinkoje. Tiesa , darydami alų, norvegai jau dažnai, kur naudoja nerūdyjančio plieno ar plastikinius rykus alaus darymui, bet išsaugoję visą eigą. Alaus neverda, naudoja labai mažai apynių, kurie irgi neverdami, per juos tiesiog tekinama misa.
O alaus teko paragauti daug: Festivalyje galėjai rinktis iš daugiau nei 60 skirtingų patiektų rūšių, kuriuose skoniai iš skirtingų regionų : Voss su savo 4–5 valandas virta tiršta misa, Stjørdal su dūminiu, intensyviai rūkytu charakteriu, Hornindal - stiprus salyklinis su kadagio ir ryškiu kveik prieskoniu, ir, žinoma kitų, kuriose atsiksleidžia dešimtys skirtingų kveik mielių atmainų, kurios būtent čia atsiskleidžia visu grožiu.
Absoliučiai neįtiketinas – garbaus amžiaus, bet entuziazmo neprarodusio Ivaro eksperimentas: alus, fermentuotas su tradicinio norvegiško „Gamalost“ sūrio pelėsiu! Pasirodo, šis pelėsis su deguonimi elgiasi kaip įprastas pūkuotas grybelis, o be deguonies – stebuklingai persijungia ir veikia beveik identiškai kaip Saccharomyces mielės (bičiulis katalonų mikrobiologas Xavier patvirtino, kad mikroskopu net atskirti sunku).
Na ir aišku važiavom į Norvegiją, ne tik pasižiūrėti bet ir parodyti. Darėm keptinį alų.
Susidomėjimas buvo milžiniškas, tad daugelis puolė talkon, o tarp padejėju ir pagrindinis Schlenkerla aludaris ir savininkas Matthias.
Žodžiu, grįžom, bet galvoje viskas dar tikrai nesusigulėjo. Vyksta aktyvi pirminė minčių fermentacija.
